JĖKABPILIO APSKRITIS
Kaip vanagas, išskleidęs skrydžiui sparnus, taip abiejuose Dauguvos krantuose išsiskleidžia Jėkabpilio apylinkė, kurią plati upės vaga skiria ir dalina, o kartu ir vienija, tvirtai sujungia. Upė išties neatiduoda Latgalai Krustpilio pusės, neleidžia visiškai susilieti su Sėlos platybėmis Jėkabpilio kraštui. Ir miestas – iš tiesų jis nepriklauso jokiai apylinkei. Nes yra Dauguvos išaugintas. Dauguvai priklausantis. Kryžkelėje likęs.
Jėkabpilis išaugo ant Dauguvos kranto – vietoje, kur perskiriančios upės srovė, atsidūrusi į vaizdingų salų virtinę, ima banguoti ir vingiuoti. Priekyje laukia plačios žvyro seklumos ir akmens slenksčiai, kuriuos reikia įveikti. Tas Dauguvos slenkstis, kuris tęsiasi keturis kilometrus, nuo seniausių laikų plaukiantiems upe keldavo didžiausią baimę.
Galbūt šis pavojingas kelio ruožas priversdavo atplaukusius iš tolimų kraštų išsilaipinti į krantą, kad atsikvėptų. Jie galėjo tik įsivaizduoti pasaulį, kuris buvo už tolimojo upės vingio. Galbūt taip atsirado mitas, kad Dauguvos upė prasideda danguje – nežinomoje ir nepasiekiamoje vietoje, tačiau paskui pasiekia visus, kurie gyvena jos pakrantėse.
Šiandien Jėkabpilio apylinkę sudaro valstybinio pavaldumo miestas – Jėkabpilis, du miestai – Aknysta ir Viesytė, ir 22 seniūnijos – Aknystos, Asarės, Garsenės, Abelių, Dignajos, Dunavos, Kalno, Leimanių, Rubenės, Zasos, Atašienės, Krustpilio, Kūkų, Mežarės, Variešų, Vypės, Salos, Sėlpilio, Elkšnių, Ritės, Saukos, Viesytės.
Apylinkė didžiuojasi savo kultūros ir istorijos paveldu, kurį įkūnija daugybė kultūros paminklų ir objektų, istorinių asmenybių ir vietos tradicijų, darančių didelę įtaką daro Sėlos kultūrinei erdvei.
JĖKABPILIS
Legenda pasakoja, kad 1670 m. Kuržemės hercogas Jokūbas išvyko į medžioklę ir miške prie Dauguvos sumedžiojo lūšį. Gyvenvietei prie Salos užeigos, kurioje hercogas buvo apsistojęs po sėkmingos medžioklės, jis suteikė miesto teises ir pavadino savo paties vardu – Jacobstadt, o šiandien jis žinomas kaip Jėkabpilis.
Visam tam atminti, Jėkabpilio senamiesčio aikštėje įsikūrė ir svečius pasitinka miesto simbolis – lūšis. Sakoma, kad pašnibždėjus į lūšies ausį savo norą, jis išsipildo.
Dauguva, kaip prekybos magistralė, kaip karo kelias, kaip pasienio upė, lėmė tokią daugybę miesto kultūrinių sluoksnių, kokia retai kuris miestas gali pasigirti. Šias vertybes miesto gyventojai puoselėja ir saugo kaip daugiataučio Jėkabpilio savitumą. Kairiojo kranto siluete labiausiai išsiskiria stačiatikių Šventosios Dvasios cerkvės kupolai, kurie nuostabiai atrodo vakaro saulės nutviekstos Dauguvos fone. Čia yra vienintelis Latvijoje vyrų vienuolynas.
O dešiniajame krante – Krustpilio pilyje saugomos seniausios, nuo 13 a. žinomos, vokiečių kultūros įtakoje atsiradusios vertybės, taip pat vėlesnių amžių paveldas, išlikęs iki šių dienų.
Kasdienybėje tarsi jau ir nebepastebima vertybė yra abiejose miesto pusėse išlikę miesto istoriniai centrai, senasis gatvelių tinklas. Senovę, grožį ir vertybes galima rasti ne tik pilyse ir didingose bažnyčiose. Kairiajame upės krante esantį miesto centrą puošia buvusios apskrities mokyklos pastatas su masyviomis kolonomis pagrindiniame fasade, pastatytas 1820 m. Taip pat buvęs Taikos teismo pastatas (dabar – apylinkės taryba), pastatytas 1880 m., su eklektiškam stiliui būdingais langų apvadais ir karnizais puoštu fasadu. Abipus Dauguvos – senosios gatvės, kurios gali pasigirti namais iš išskirtinių profiliuotų raudono molio plytų, su puošniais fasadais, kurie suteikia Jėkabpiliui išskirtinumo. Ypač vertingi yra mediniai gyvenamieji namai, pastatyti pagal tautines statybos tradicijas ir parodantys, ką sugebėjo meistrai. Čia galima ir pamatyti išlikusį sentikių dailidžių indėlį į medinę architektūrą, ir susipažinti su iš Latgalos atėjusia tradicija – kiemą įrengti aptveriant jį žiogrių tvora su varteliais.
Galima paviršutiniškai pažvelgti į visa tai ir nesuvokti, kad iš senamiesčio, iš aplinkinių žmonių, iš to, kas apčiuopiama ir teikia patogumą, galima pasisemti energijos ir jėgų. Kiekvieną rytą Jėkabpilis atsibunda prie Dauguvos. Abu upės krantai susidomėję pažvelgia vienas į kitą, gal vėl kažkas yra pasikeitę.
VIESYTĖ
Vos už pusvalandžio kelio nuo Jėkabpilio svečių laukia Sėlos širdis – Viesytė. Dabartinės Viesytės istorijai labai svarbus kadaise buvęs Sėlpilio prekybinis miestelis, kuris buvo įsikūręs Sunakstėje, bet visiškai išnyko 1710 m. per didįjį marą. Vėliau, apie 1890 m., kelių iš Jaunjelgavos į Rokiškį ir iš Jėkabpilio į Neretą sankryžoje, aplink Ažų užeigą, esančią Ekengravės dvaro teritorijoje, ėmė kurtis amatininkų ir smulkių prekybininkų miestelis. Šioje judrioje vietoje pamažu išaugo Viesytė, kuri 1928 m. vasario 7 d. įgijo miesto teises. Viesytės pavadinimas kilęs nuo upės ir ežero pavadinimo.
Tačiau dar anksčiau ten, netoliese esančiose Sunakstės ir Varnavos apylinkėse, atsirado vienas iš Kuržemės hercogystės kultūros centrų, formuojamas pastoriaus Stenderio ir dvarininko Bolšvingo. Čia parašyti svarbiausi vyresniojo Stenderio darbai „Gilios išminties knyga“ (1774 m.), „Latvių gramatika“ (2-asis leidimas 1783 m.), jo „Latvių-vokiečių kalbų žodynas“ (1789 m.), pirmieji pasaulietiniai raštai latvių kalba. Čia dirbo kelios Stenderių giminės kartos.
Siekiant išsaugoti kultūros ir istorijos paveldą, įsteigtas Viesytės centre esantis muziejus „Sėla“, skirtas senosios sėlių genties ir Sėlos paveldui, supažindinantis su jos gyvenimu ir tradicijomis. Muziejui priklauso ir galima apžiūrėti rekonstruotą siaurojo geležinkelio kompleksą, taip pat amatų centrą su tekstilės ir medžio dirbtuvėmis. Iš tų laikų, kai Viesytės gyvavimui toks svarbus buvo siaurasis geležinkelis, išliko garvežys ir vienas keleivinis bei vienas prekinis vagonai, geležinkelio platforma ir dvi drezinos.
Istoriniame Viesytės centre yra medicinos profesoriaus Pauliaus Stradinio memorialinis kambarys. Viesytės gyventojai saugo profesoriaus atminimą, perpasakoja amžininkų prisiminimus apie didį kaip asmenybę, dvasios aristokratą, bet paprastą kaip gydytoją Paulių Stradinį ir jo šeimą.
1939 m. pastatyta Viesytės Laisvės evangelikų liuteronų bažnyčia. Ją pavadinti Laisvės bažnyčia nuspręsta dėl istorinių įvykių, kadangi 1919 m. bažnyčios vietoje vyko kovos už Latvijos nepriklausomybę.
Viesytė turi savo pilį – ant kalvos pačiame miesto centre. Pilį architektas L. Skuja suprojektavo pagal senosios sėlių pilies prototipą. 1992–2001 m. pastatyta pilis iki šiol yra didžiausi ir moderniausi kultūros rūmai Latvijos kaime.
AKNYSTA
Istoriniuose šaltiniuose Aknystos vardas pirmą kartą paminėtas 13 amžiuje. Gyvenvietė pradėjo formuotis ant Šaltupės piliakalnio. Šis piliakalnis dar vadinamas prancūziškąja Skanste, todėl, kad 1812 m. Aknystoje buvo Napoleono kariuomenė.
18 a. Aknystoje buvo vienas didžiausių barono Tyzenhauzo dvarų. Tam tikru laikotarpiu miestelis priklausė Kuržemės ir Žiemgalos hercogystei. Ne vieną šimtmetį Aknysta taip pat priklausė ir Lietuvai – Kauno gubernijai.
Netoli Aknystos, pačiame pasienyje su Lietuva, yra Garsenė – viena gražiausių Sėlos vietų. Pietų Susėja, upė, vingiuojanti giliu slėniu, Zujų ir Vecmuižos ežeras, kuriame, kaip sakoma, nuskendo pirmoji Garsenės pilis su deimantiniu gaidžiu bokšto viršūnėje, upeliai, tvenkiniai, didžiuliai akmenys ir medžiai daro šią vietą labai vaizdingą. Garsenės pasididžiavimas ir puošmena yra 1860 m. pastatytas neogotikinio stiliaus pilį primenantis dvaro kompleksas, bažnyčia ir koplyčia.
Parką aplink naujai pastatytus rūmus su daugybe išskirtinių ir didingų medžių, alėjų, tiltelių, tvenkinių ir suoliukų dar 19 a. pradėjo kurti rūmų savininkai. Iš tų laikų išliko kelios romantiško poilsio vietos, kurias papildo Pietų Susėjos slėnio skardžiais besidriekiantys takai, atveriantys gražius vaizdus, ir poilsio vietos. Keliaujant takais, galima pamatyti daugiau nei 40 unikalių gamtos objektų ir visus svarbiausius Garsenės architektūros ir kultūros bei istorijos paminklus.
Garsenės takai vingiuoja palei gyvybingą ir gyvenimo džiaugsmą skleidžiančią Pietų Susėją, kurios tėkmė tokia nerami. Smarkiai verždamasi, ji įsirėžia į dolomito sluoksnius ir taip susidaro vingių vingiai. Keliukais palei upę reikia eiti iš lėto, ramiai ir giliai kvėpuojant, nes oras yra kupinas gaivos, ir pakeliui galima pamatyti daugybę nuostabių gamtos darinių, medžių ir akmenų.